Dokumentinio filmo „Misija Sibiras‘10“ premjeroje pamatysite jaunimo ekspedicijos patirtis Sverdlovsko srityje (Rusijos Federacija): išvysite lietuvių komandos aplankytas seseris lietuves, likusias be tėvų dar vaikystėje bei brolius Juozą ir Antaną; matysite, kaip apleistos lietuvių kapinės, virtusios miško brūzgynais, po ekspedicijos pasilankymo vėl tampa panašios į mūsų tautiečių amžinojo poilsio vietas. Filme taip pat užfiksuota, kokie uodų spiečiai visos ekspedicijos metu zujo aplink kapinėse triūsiantį jaunimą, čia įamžinti unikalūs komandos žygio kadrai į „59-ąjį kvartalą“ – giliai taigoje buvusį, jau nebeegzistuojantį lietuvių kaimą.
2010 m. ekspedicijos dalyviai apie filmą:
Robertas: „Filmas suteikė galimybę dar kartą viską išgyventi. Atrodo, kad tik vakar ten buvome. Kiekvieną kartą žiūrint taip atsitinka dėl to, kad kūrėjai įgyvendino sunkią užduotį, sugebėjo suteikti filmui nuotaiką, labai artimą pačios ekspedicijos nuotaikai. Save atpažįstame ne tiek fiziškai, kiek emociškai, ne paviršutiniškai, o gelmiškai. Tai filmas ne tiek apie ekspedicijos kūną, kiek apie dvasią. Tačiau siužetui informatyvumo pakanka, ir tūlas žiūrovas, niekada negirdėjęs apie „Misija Sibiras“, tikrai atkreips dėmesį. Bendrame televiziniame kontekste, tai – gaivaus oro gurkšnis“.
Kęstas: „Keista, bet prieš pat filmo pradžią jaučiau šiokį tokį jaudulį, galbūt todėl, kad ši ekspedicija įsiminė ir įstrigo labai giliai. Buvo momentų, kai žiūrėdamas filmą nemačiau kas vyksta ekrane, bet labai ryškiai ir aiškiai regėjau, kas tuo metu vyko už kameros. Viskas labai sava, artima ir nesuvaidinta. Su tokia komanda ir bendražygiais galėčiau važiuoti ir į pasaulio kraštą“.
Eugenijus: „Vieni vaizdai kėlė šypseną, susidomėjimą, kai kur kamera užfiksavo vaizdus, kuriuos galbūt pats matei kitu kampu, kitur net šnypšteldavau per nosį ir alkūne baksnojau Justinui į pašonę tyliai šnabždėdamas „matei, matei, čia tada…“. Filmas toli gražu neatspindėjo visko, ką patyrėme, pamatėme ir padarėme tolimuose tėvynainių kapuose. Ne viskas pateko į ekraną ir ne viskas pateko į juostą, tačiau tai buvo puiki „ataskaita“ ir gera nuoširdžių emocijų dozė tiek projekto kritikams, tiek besidomintiems ar net nieko nežinantiems apie projektą „Misija Sibiras“. Po filmo seanso susitikę su bendražygiais ilgai nenustojom klegėti, kaip gera po dienos darbų valgyti baisiai skanias košes makalošes, dieną naktį kovoti su įvairiausiais kraugeriais, gerti spalvotajį vandenį ir stebėti parriedanti žydrajį žiguliuką“.